Karštai cinkuoto plieno vamzdis gaminamas naudojant plieninius vamzdžius iš pašalintų rūdžių, panardintų į 500 laipsnių temperatūros cinko skystį, o prie plieno paviršiaus pritvirtinamas cinko sluoksnis, kad būtų pasiektas antikorozinis tikslas.
Cinkuotas plieninis vamzdis yra plieninis vamzdis, padengtas cinku. Ši danga apsaugo plieną nuo korozijos. Jis dažniausiai naudojamas lauko statyboms, tokioms kaip tvoros ir turėklai, arba kai kuriai vidaus santechnikai. Jis taip pat kartais vadinamas cinkuotu geležiniu vamzdžiu.
Pirmą kartą galvanizavimo procesą mokslininkai aptarė 1770-aisiais, beveik 60 metų, kol galiausiai jis buvo pradėtas naudoti 1830-aisiais. Prancūzų inžinierius Stanislovas Tranquille'as Modeste'as Sorelis pirmą kartą patentavo šį procesą 1937 m. ir netrukus pradėjo jį gaminti. Iki 1850-ųjų Europa gamino cinkuotą plieną iš gamyklų, esančių visame žemyne. Netrukus po to sekė JAV, atidarydamos savo pirmąją gamyklą 1870 m.
Dešimtojo dešimtmečio viduryje ar pabaigoje varis pakeitė cinkuotą plieną kaip pasirinktą vamzdžių jungiamųjų detalių medžiagą.
Dešimtojo dešimtmečio viduryje ar pabaigoje varis pakeitė cinkuotą plieną kaip pasirinktą vamzdžių jungiamųjų detalių medžiagą.
Norint sukurti cinkuoto plieno vamzdį, plieninės medžiagos dedamos į išlydytą cinko vonią. Šis procesas dar vadinamas karštuoju cinkavimu. Šiame procese du metalai yra chemiškai sujungti vienas su kitu, todėl niekada neatsiskirs, todėl plieno versija yra atsparesnė ir ilgaamžė.
Šio tipo vamzdžiai netinka dujų linijoms, tačiau buvo labai dažnai naudojami pilnai santechnikai namuose iki XX a. XX a. vidurio ir pabaigos, kai varis jį pakeitė kaip pasirinktą vamzdžio medžiagą. Tuo metu buvo nustatyta, kad cinkuotame plieniniame vamzdyje kalkių nuosėdos kaupiasi greičiau nei varyje ar plastike. Jis vis dar kartais naudojamas patalpose vandentiekio įrengimui, ypač mažiems vamzdžių plotams pakeisti, kuriuose srauto labai netrukdys kalkių nuosėdos.
